Menininkas

Kristina Norvilaitė

Dalintis

Grafikos menininkės, iliustratorės Kristinos Norvilaitės darbai vertinami tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. Per savo karjerą ji surengė jau daugiau kaip 30 personalinių parodų, parengė ir iliustravo virš 80 knygų, o 2009 m. parodoje "Estampas" buvo įvertinta diplomu už plastinės kalbos grynumą. Su menininke susitinkame jaukioje menininkės studijoje Užupyje.

Baigei grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje (toliau VDA) - kaip pasirinkai šį kelią ir šią meninę išraišką? Ar buvo kitų svarstymų? Ar gimei žinodama – “būsiu grafikė”?

Ne, kai gimiau, nežinojau (juokiasi). Kai baigiau mokyklą, labai mėgau teatrą, kiną, buvau lankytoja, daug knygų skaičiau. Paskui atsirado poreikis. Poreikis išreikšti mintį, tačiau nei rašymas, nei teorija jo netenkino. O lino raižinys atsirado iš karto - pabandžiau ir gavosi, labai patiko, „prilipo“, negaliu logiškai paaiškinti. Buvau išbandžiusi daug technikų, tačiau lino raižinys yra mano kalba, man tai suprantama, atitinka mano temperamentą. Nebuvo svarstymų ir kai stojau (į VDA- red. pastaba). Kai komisija paklausė „kodėl grafika?“, atsakiau: „todėl, kad man labai patinka“. Negalėjau konkrečiai pasakyti, tiesiog žinojau, kad tai mano kalba.

Intensyviai dalyvauji parodose, ar lieka laiko kūrybai?

Parodų nebus be kūrybos (juokiasi). Laiko kūrybai skiriu labai daug. Tai darau kasdien.

Disciplinuojiesi?

Taip, savidisciplina pakankamai stipri, nes dalyvaujant parodose tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kuriant personalines parodas, negali apsieiti be disciplinos, tai neįmanoma. Turi labai apgalvoti, kur, kada dalyvausi, kokios žiemą parodos, kokios vasarą. Ciklai... Kitaip neįmanoma padaryti personalinės parodos.

Bet aš turiu poreikį. Aš negaliu ištverti ilgiau dviejų dienų be kūrybos. Jei aš to nedarau, man šakės, man kūryba būtina, negaliu be to. Jei dieną neprieinu prie darbų, tuomet naktį sėdu, kai visi nurimsta, užmiega. Jei neišsakau, man per daug susikaupia, rodos, sprogsiu. Kitas gal gali pakalbėti, pasidalinti dienos įspūdžiais, o man įspūdis ir sumanymas tūno galvoje. Kol nepadarau, neturiu kur dėtis, tuomet galvoju, kad beprasmiškai mano laikas praėjo. Gal taip ir gerai, nes tai visą laiką duoda tarsi nepasitenkinimą savimi - tai veda į priekį, visada važiuoji.

Be to, kai spaudi kasdien, visada esi formoj, žinai kiek uždėti dažo, kaip spausti, kokį linoleumą naudoti. Iš to atsiranda stiprus ryšys su medžiaga.

Kaip subręsta naujas kūrinių ciklas? Kokie etapai? Kada žinai, kad jis jau baigtas?

Iš tiesų, man visada atrodo, kad nebaigtas. Kiekvieną ciklą norėčiau tobulinti, vis atrodo, kad dar ten ar ten galėjau tą ar aną padaryti. Bet...

Gyvenimas padiktuoja temas atsitikrinai. Nežinau, kaip kiti menininkai, bet mano intuicija labai stipri. Atsiranda tema, spalva, nuotaika, stengiesi ją pagriebti, jeigu ji laikosi tam tikrą laiką, iš karto pradedi realizuoti. Savo intuiciją irgi reikia disciplinuoti, reikia (pa)stebėti, kada kažkas užsikabino, kada tema įdomi. Pavyzdžiui, dabar kuriu kūrinus atsispirdama nuo anatominių dalykų, rengiuosi naujai parodai. Supratau, kad vaikščiojimas po Santariškes man tą temą pasąmoningai iššaukė. O aš negalvojau, kad po akademijos prie anatomijos grįšiu. Dabar staiga ta anatomija tapo tokia aktuali. Štai, vaikas dar koją susilaužė (juokiasi). Kaip ir muzikine tema niekada negalvojau daryti parodos. Dirbdama kiekvieną dieną darau eskizus ir žiūriu kas aplinkui: pianinas, garsas… Tema įsuka tave kaip į kokį tornadą, tik spėk suktis. Sukuri 20 – 30 darbų, tada, žiūrėk, ir paleidžia. Išsisakai. Taip ciklai ir gimsta.

Ar galvoji, kaip reaguos žiūrovas? Ar jis tau svarbus? Kokią mintį sieki perduoti žiūrovui ar kurstai tik vidinius pajautimus?

Žiūrovas svarbus. Bet nesigauna kuriant galvoti apie jį, norisi savo pasakyti, perduoti. Ir parodos metu gali stebėti, kaip žiūrovas „pagauna“ tą ar kitą mintį. Bet kai dirbi – labai sunku galvoti apie žiūrovą. Labiau galvoji apie techniką, kaip čia atspausti, kaip išraižyti, kokia spalva, tema, forma, didelis ar mažas? Tuo metu norisi greičiau padaryti, išsakyti. O apie žiūrovą galvoti pradedu, kai jau išdėlioju darbus, darau atranką parodai. Tuomet žiūriu, kad tema būtų vientisa, kad užkalbintų žiūrovą... Man paroda yra svarbu, svarbus dialogas su žiūrovu, nes dėl to ir darai parodą. Dėl savęs gali ir namuose išeksponuoti. Žiūrovas atneša naujų minčių, įprasmina tavo darbus daugiau negu tu pats.

Ar tapatiniesi su kuriamais personažais? Kiek tavęs pačios juose yra?

Daug, daug, labai daug. Kiekvieną paveikslą galima skaityti, ten daug informacijos apie mane, nieko aš neslepiu (juokiasi), viską rodau.

Kūryba tau - kaip dienoraštis?

Rašiau kažkada dienoraštį, bet padidėjus kūrybos poreikiui – viską išsakau paveikslais. Dabar neberašau, darbais pasakau. Kai rengiu iliustracijas knygoms, tai darbus iškart ir darau, mano kalba yra tie kūriniai. O kai atsiranda nauji įrankiai... netgi naujas kaltelis išprovokuoja naują temą, nes galimybės skiriasi.

Kai ornamentus dariau, kalbėjau ornamentais. O dabar kitaip. Šioje parodoje labai norėjau, kad būtų ornamentai. Ačiū tau už pavadinimą (parodos pavadinimas “Vienos mergaitės istorija”), nes man ta mergaitė prikėlė atsiminimus. Atsimenu, paauglystėje buvo toks skaitovų konkursas ir aš pati pasirinkau Nykos Niliūno eilėraštį “Mergaitės daina”. Ir ta mergaitė tebėra manyje. Vėliau vaiko gimimas išprovokavo mąstyti, kaip tos mergaitės virsta moterimis.

Tuo metu, kai kūriau ornamentus, aš sau sakiau, kad niekada niekada nevaizduosiu žmonių. Man buvo tokie įdomūs tie ornamentai, juose tiek daug informacijos, taip ilgai galima gilintis, tiek visokių prasmių... Vėliau atsirado žmogus ir viskas - nebesinori likti už kadro, kalnu apie tai, kas man svarbu. Apie savo dukrą. Apie muziką. Apie kūną.

Išties dienoraštis.

Ar šio parodos veikėja mergaitė esi tu pati?

Taip, būtent, aš minėjau, kad tas pavadinimas sukėlė mano prisiminimus apie vaikystę. Pats žodis „mergaitė“ man kažkodėl labai gražus. Tada, kai aš atsimenu save paauglę, aš to nelabai supratau... O dabar suvokiu, kad save matau per tą mergaitę. Iš vaikystės esu susiformavusi visa aš. Ir su džiaugsmingais, ir su liūdnais įvykiais. Aš iš to kalbu. Tas pagrindas, pasirodo, toks stiprus, tie kai kurie įvykiai... O paskui užaugi. Mano dukra išprovokavo mano mergaitiškus atsiminimus, kuriais keliauju per pasaulį.

Ačiū už pokalbį.

Solveiga Gutautė

 

MERGAITĖS DAINA

Sodai. Buvo be galo sunku
Juos nešti (bet kas yra sodai?),
Ir tavo rankos
Greit tapo nebepakeliamos.
(Bet kas yra rankos
Ir kaip atskirti jas nuo liūdesio?)

Takas buvo šaltas. Ėjom
Nežinodami, jog tai tik sapnas,
Nežinodami, kad einame abu, –
Ir tu prispaudei savo šaltas lūpas,
Išsunkdamas
Jau paskutinį saulės lašą
Iš mano nesuvokiamo tikrovėj kūno.
(Bet kas yra kūnas?)

Aš dar tebebuvau žolė
(Bet kas yra žolė?),
Aš dar norėjau būti tik žolė, tik ženklas,
Tik klausimas ir nesuvokti
Savo kūno prasmės.
Ir tu Turėjai net sapne manęs neliesti,
Nes kūnas yra būti.

Baltimore, 1956

Menininkas

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!