Menininkas

Severija Inčirauskaitė Kriaunevičienė

Dalintis

Apie Severijos Inčirauskaitės – Kriaunevičienės kūrinius galima kalbėti per daugybę prizmių. Pirmiausiai, jie yra gana įdomūs vizualiai – dėmesį akimirksniu patraukia skulptūriški aprūdiję seni daiktai ir ant jų kryželiu siuvinėjami vaizdai – vaizduotėje jie ima kelti praeities refleksijas, atpažinimo jausmą. Tuomet įvertini kūrinių atlikimo techniką – minkšto medvilninio siūlo ir grubios metalo materijos jungtį ir tai, kad menininkės kūryboje tradicinė tekstilės forma yra perinterpretuojama ir įgauna naujų reikšmių. Siuvinėjimo kryželiu technika ir atpažįstami raštai ne tik nostalgiškai jautrina, bet ir kelia klausimus diskusijai apie grožio ir banalumo sampratas, o taip pat kuria jungtis tarp meno ir populiarios kultūros. Antra vertus, įdomu, kaip menininkė dirba su rastais objektais, kombinuodama skirtingos kilmės senus funkcinius daiktus į naujus skulptūrinėms formoms prilygstančius objektus. Šių daiktų istorijos ir krūvis suteikia jos kūriniams poteksčių ir kontekstų, o žvelgiant iš šiandieninės konsumerizmo perspektyvos - sufleruoja alternatyvas vartojimo įpročiams.

Plačiausiai atpažįstami jūsų kūriniai – įvairūs objektai, dažniausiai kasdienybės daiktai, kurių paviršių siuvinėjate kryželiu. Kodėl kūryboje renkatės šią techniką?

Prisipažinsiu, jog tai yra vienas iš dažniausiai užduodamų man klausimų. Todėl visiškai nestebina, jog ir jūs pirmiausia šio dalyko klausiate. Taigi…
Menotyrininkai ar žurnalistai mėgsta šį mano kūrybinį pasirinkimą sieti su mano tėvais. Jie abu taip pat yra menininkai, Vilniaus dailės akademijos (Telšių fakulteto) profesoriai. Mano tėčio pagrindinė kūrybinė medžiaga yra metalas, jis kuria skulptūras, medalius, reljefus iš metalo, tuo tarpu mama būdama profesionali kaligrafė derina kaligrafijos ir tekstilės menus. Todėl daugumai atrodo, kad dukros menas tai – abiejų tėvų kūrybinės raiškos sintezė.
Negaliu nei sutikti nei griežtai prieštarauti. Beje, reikia pridurti, jog metalas į mano kūrybą atėjo tik 2004 metais, prieš tai, o ir vėliau, esu sukūrusi darbų naudodama skirtingas medžiagas. Augdama meno aplinkoje ir matydama kaip mano tėtis kuria neįtikėtinai sudėtingus metalo objektus iš atrodytų tokios tvirtos ir sunkiai pasiduodančios medžiagos, niekada neturėjau metalo baimės (daugeliui metalas atrodo neįveikiama arba sunkiai pasiduodanti medžiaga), visada žinojau, kad iš metalo galima padaryti viską, tiesiog reikalingas žinojimas ir didelė patirtis (mano tėvas studijavo metalo specialybę Telšių taikomosios dailės technikume, vėliau Talino meno institute, tad yra šios srities profesionalas). Na, o tekstilės pažinimas - daugeliui mano ir vyresnės kartos moterų yra tiesiog neatsiejama gyvenimo dalis (dar pirmoje klasėje, mamos pamokyta, sugebėjau sau nusimegzti neįtikėtinai tikrovišką lėlę).
Nors ir paminėti dalykai tikrai darė man kažkokią (kad ir pasąmoninę) įtaką, tačiau turiu ir kitą paaiškinimą, kuris manau, yra kur kas svarbesnis. Metalo medžiagą savo kūryboje atradau jau po tekstilės studijų, galima sakyti, kad būtent tekstilės studijos ir įtakojo ne tekstilinės medžiagos atsiradimą kūryboje (5 metus studijavau rūbų dizainą Telšių aukštesniojoje taikomosios dailės mokykloje, kurioje beje studijavo abu mano tėvai (dabar tai yra VDA Telšių fakultetas), vėliau 6 metus (bakalauro ir magistro studijos) VDA Tekstilės katedroje, po to dar 2 metus VDA meno aspirantūroje). Tekstilės medžiagą ir visus jos niuansus pažįstu labai gerai. Pagrindinės tekstilės savybės, tokios kaip minkštumas, nuolatinis raukšlėjimasis ir formos nestabilumas, mane labai erzino ir atrodė nesuvaldomas dalykas. Studijų metais aiškiai supratau, jog man yra labai svarbi trimatė forma (ne plokštuma), o panaudojant tekstilę, ją sukurti yra sunku. Nors ir yra tokia kryptis, vadinama “minkštąja skulptūra”, tačiau mane labiau domina tvirta, aiški ir stabili forma. Taip pat dar studijuojant supratau, kad man kūryboje labai svarbus perdarymo principas vadinamas “ready-made” (kuomet kūrinio prasmė yra sukuriama naudojant jau egzistuojančius daiktus). Daug kas mėgsta sieti perdirbimą su ekologiškuoju aspektu, tačiau man egzistuojančio daikto panaudojimas kūryboje yra svarbus dėl jo savaiminio iškalbingumo. Konkretus daiktas pats savaime gali būti nuoroda į kūrinio idėją, gali papasakoti apie laikmetį ir kitus dalykus. Tokiu būdu jau egzistuojantys, metaliniai aplinkos daiktai visiškai organiškai atsirado ir mano kūryboje.

Svarbiausias reikšmių šaltinis jūsų darbuose yra objektai, kuriuos pasirenkate siuvinėti. Jų panaudojimas artimas ready-made/objet trouvé/asambliažo principams. Kaip šie daiktai pakliūna į jūsų meninį akiratį ir kokios jų savybės lemia jų pasirinkimą?

Šiek tiek abejočiau dėl asambliažo. Jeigu pačia plačiausia šio žodžio reikšme (pranc. assemblage – rinkinys, angl. assemble – surinkti) tuomet, taip, surinkinėju, ypatingai paskutiniai vėlesnieji darbai (šviestuvai „Saulėgrąžos“ ir kiti) kuriuos aš surenku iš senų santechnikos detalių, radiatorių, kibirų ir iš jų sukonstruoju vieną objektą, tačiau jeigu žiūrėti į tai kokius kūrinius meno istorija vadina asambliažais, tuomet gal ir nelabai.
Daiktų atsiradimas mano kūryboje būna dvejopas. Daugelyje ankstesnių kūrinių objektai, pavyzdžiui, instaliacijoje „Rožėm klotas kelias“ panaudotos sulamdytos automobilių detalės, buvo pasirinkti labai tikslingai - dėl pačios kūrinio idėjos. Šis kūrinys yra nuoroda į prastas lietuvių vairavimo tradicijas. Jį kūriau 2007/2008 metais, kuomet statistiškai Lietuva pirmavo Europos Sąjungoje pagal žuvusių žmonių skaičių autoįvykiuose (man regis, statistika iki šių dienų liko nepasikeitusi). Aš pati kaip tik tais metais pradėjau vairuoti automobilį ir tai man atrodė itin grėsminga. Todėl kūrinio pavadinimą “Rožėm klotas kelias” reikėtų suprasti ne perkeltine (optimistine) bet tiesiogine prasme. Siuvinėtos gėlės ant sulamdytų automobilių detalių yra nuoroda į pakelėse avarijų vietose (žuvusių žmonių atminimui) statomus plastmasinių gėlių krepšelius. Tai lyg priminimas apie neatsakingo vairavimo padarinius. Bet dažnai šį kūrinį aš aiškinu ir keliomis prasmėmis. Komentuodama slogią šio kūrinio idėją dažnai mėgstu pajuokauti, kad tai galėtų būti ir puikus tiuningo variantas (kaip tik šiuo metu viena šio kūrinio dalis yra rodoma Prancūzijoje garsios tarptautinės Saint-Etienne dizaino bienalės lydinčioje parodoje), kaip originalaus tiuningo galimybė. Apskritai manau, kad kūrinio daugiaprasmiškumas suteikia jam papildomos meninės vertės.
Kūrinyje “Rudens kolekcija” daiktai surinkti taip pat labai tikslingai. Jį kūriau 2005 metais, kuomet Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą ir tuo laiku suaktyvėjo diskusijos apie lietuvišką identitetą (baimė jį prarasti įstojus į Europos Sąjungą ir pan.). Buvo kalbama ir ieškoma naujų šiuolaikiškų lietuviško identiteto pateikimo formų. Įdomu tai, kad šios aktualijos buvo visuotinio pobūdžio - tiek tarp kultūros profesionalų, tiek ir populiariojoje kultūroje. Tik populiariosios, masinės kultūros atstovai buvo gerokai greitesni, kaip mat prisisteigė daugybė pseudo etninių restoranų ir daugybė kitokio pobūdžio etninio kičo. Tad surūdiję lietuviško kaimo rakandai “Rudens kolekcijoje” buvo mano ironiška replika etninio kičo atžvilgiu. Daugelis minėtų restoranų buvo kuriami vienodu “apsistatyk kaimo rakandais ir pardavinėk cepelinus” principu. Taip padariau ir aš, prisirinkau surūdijusių laistytuvų, kiaurų kibirų, burokinių tarkų ir tai savaime turėjo būti labai “lietuviška”. O tai, jog visa kolekcija dar ir iš surūdijusių daiktų – labai svarbi sudedamoji kūrinio dalis, kadangi korozijos (rūdijimo) procesas vyksta labai drėgnoje aplinkoje, tad rūdys - nuoroda į klimatinius Lietuvos ypatumus “Čia Lietuva, čia lietūs lyja” (frazė kurią taip pat interpretavo tiek profesionalai, tiek ir “parpastosios” kultūros atstovai).
Daugelyje kitų mano kūrinių daiktai atsiranda taip pat labai tikslingai (apie idėjas nebeišsiplėsiu, nes tikriausiai nebetilpsim į formatą), tačiau vėlesniuose darbuose kartais atsispiriu ir nuo paties daikto. Pasikeitė ne tik stilistika, bet ir daikto matymo būdas. Dabar dažnai įdomus daiktas pats prakalbina mano fantaziją ir vaizduotę. Pradedu fantazuoti, bandau sugalvoti to daikto galimą priešistorę. Pavyzdžiui senoje skardinėje išsiuvinėjau cigarečių nuorūkas (darbo pavadinimas “After Party”, sukurtas 2013), keptuvėje - tradicinių pusryčių kompoziciją su kepta kiaušiniene (“Rytinis trio”, 2013) arba didžiuliame blizgančiame padėkle – prabangus omaras ir pan.

Dažnai jūsų pasitelkiami daiktai liudija praeitį, siejasi su materialiai skurdoka sovietmečio kasdienybe ar romantizuota kaimo buitimi. Šiose citatose balansuoja ironija, humoras, praeities paprastumas, sentimentalumas. Kokius jausmus/mintis siekiate sukelti žiūrovui, pasitelkdama praeities refleksijas?

Jeigu nenukrypstant į konkrečius atvejus (konkrečius kūrinius), daikto vizuali forma (dizainas, spalva, laiko poveikio ženklai...) yra sudedamoji kūrinio dalis. Skurdokos sovietmečio kasdienybės fragmentai, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių yra nuorodos į vaikystę, paauglystę, kuomet net elementarūs paprasti daiktai būdavo gana sunkai prieinami, tad klestėjo „pasidaryk pats“ principas: visos moterys siūdavo (jeigu tik „susikombinuodavo“ medžiagos), vaikai žaisdavo su savos gamybos žaislais ir pan. Šį kasdienio kūrybiškumo principą reflektuoju ir savo kūryboje pvz. iš seno daugybę kartų perdažyto radiatoriaus (gyvatuko), kranelių ir apversto kibiro sukonstruoju naują darinį – toršerą. Čia svarbus ir kontrastas – toršeras dažniausiai būna prabangių namų aksesuaras, o aš jį darau iš skurdžių, nebenaudojamų medžiagų. Apskritai man kaip asmenybei yra svarbus principas - padaryti „kažką“ kuo paprastesnėmis priemonėmis.
O tai, jog dažnai naudoju kaimo kultūros elementus yra taip pat neatsitiktinis dalykas. Jau šiek tiek užsiminiau apie tai, kaip ir kodėl jie atsiranda vienoje ar kitoje kolekcijoje, bet kalbant apie kūrybą abstrakčiau - mobilumas tarp kaimo ir miesto kultūrų, atsiskleidžiantis per konkrečius kasdienius buities daiktus yra viena iš mane labiausiai dominančių temų. Tiesa, čia užslėpti ir asmeniniai sentimentai kaimui, kaimui, kurio praktiškai niekada nesu turėjusi, bet kaip ir visi normalūs lietuviai, nuo pat vaikystės iki dabar svajoju turėti. Neatsitiktinai, praėjusiais metais išleistas mano kūrybos katalogas buvo kaimo kultūroje vis dar populiaraus sieninio plėšomo kalendoriaus tipo. Tokius (pilnus gerų patarimų ir receptų) kaimuose dar ir dabar naudoja senyvo amžiaus žmonės. Tad „ekponuoti“ kibirus, kastuvus, pieno bidonus, laistytuvus tik tokioje formoje, man regis, labai taiklu.

Siuvinėjimo technika, kurią plačiai naudojate kūryboje, moterų naudota jau gilioje senovėje ir pastaruoju laiku populiarėja šiuolaikinių moterų tarpe. Taigi, kūriniai užkabina ir moteriškumo temą – kiek ji reikšminga jums pačiai?

Būtent iš tokio tipo „hobby“ žurnalų (aš juos taip vadinu), buvo paimtos visos mano gėlių siuvinėjimo schemos. Praktiškai visi mano kūriniai, kuriuose atsiranda siuvinėtos gėlės, yra kurti naudojant šias unifikuotas schemas iš moteriškų rankdarbių žurnalų. Ir tai, žinoma, dariau, ne dėl to, kad pati nemokėčiau piešti (priminsiu, jog menus studijavau 13 metų). Šias schemas naudoju tikslingai - jau egzistuojantis ir masiškai naudojamas siuvinėjimo piešinys, man buvo svarbus kaip savotiškos populiariosios, masinės, kičinės kultūros citatos. Gėlės - o kas gali būti banaliau už gėles? Nėra banalesnio „grožio“ simbolio (na, nebent dvi baltos gulbės kaklais formuojančios širdutės formą). Įdomu tai, jog gėlėti gaminiai (pavyzdžiui, audinių dizaine) yra net komerciškai sėkmingiausi. Todėl mano darbuose „žurnalinės schemos“ naudojamos kaip nuoroda į banalius dalykus. Pavyzdžiui, net kūrinyje "Rožėm klotas kelias" gėlės yra tos pačios saldžios stilistikos, bet būtent tokie plastmasinių gėlių vainikai ir stovi pakelėse žuvusiųjų atminimo vietose.

Unifikuotų piešinių siuvinėjimas ir dalijimasis pačiais piešiniais man yra žavingas dar ir tuo, jog tai nėra šių dienų išradimas. Tradicija dalintis siuvinėjimo (o ypač kryžiuku) piešiniais turi gana senas tradicijas. Na, jeigu nenuklysti į labai tolimus laikus, bet pavyzdžiui šimtą ar penkiasdešimts metų atgal, gudresnė kaimo (ir ne tik) moteriškė nupiešdavo kokį gražesnį piešinuką ir, žiūrėk, visos kaimo moteriškės persipiešusios siuvinėdavo tą patį. Taip pat vyko ir prekyba tokiais piešiniais (panašiai kaip ir šiomis dienomis). Visa tai pasakoju gana ironiškai, bet žinodama šį istorinį kontekstą, kuris panašiomis formomis reiškiasi iki šių dienų, žaidžiu tą patį žaidimą ir prisitaikau prie jo metamų taisyklių. Pati kopijuoju, duodu nusikopijuoti kitiems. Tenka gauti tokių laiškų kuriuose „nagingos siuvinėtojos“ pamačiusios mano kūrinius prašo kokios nors konkrečios siuvinėjimo schemos. Vien ta mintis, kad toks pats siuvinėtas piešinys kažkokios moteriškės išsiuvinėtas ant kanvos (specialiai siuvinėjimui kryželiu skirtos medžiagos) bus pakabintas tikriausiai ant sienos, o mano gal kiek padidintas ir pakeistomis spalvomis atsiranda ant automobilio kapoto (ant metalinės kanvos) yra savaime ironiška ir žavi. Tame lyg ir yra žavesio, kad kūriniai gali patikti ir visoms bobutėms, bet taip pat yra ir akivaizdus pavojus, jog nevisi tą mano ironiją supranta iki galo (todėl neretai mano kūryba priskiriama įvairioms „craft“ apraiškoms, o tai mane, kaip menininkę, labai trikdo).

Keliuose tekstuose minite, kad kūryboje naudodama populiariosios kultūros fragmentus, suabejojate tradicine meno hierarchija. Kalbate tik apie stilių hierarchiją ar meno elitarizmą apskritai?

Taip, kalbu apie meno elitarizmą, bet pasitelkiu stilistiką kaip priemonę. Tai labiau provokacinis pareiškimas arba apskritai klausimas - į kokią auditoriją menas turėtų būti nukreiptas? Man labai patinka nuoširdžios paprastų žmonių (ne menininkų) kasdienio kūrybiškumo apraiškos ir kartais tiesiog siutina tokie menai, kurie skirti nedidelei grupelei bendraminčių. Bet kaip minėjau anksčiau, tame požiūryje ir akivaizdžių pavojų. Kažkada posakis „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkas tai žino“ buvo iššūkis, bet kai tas „kiekvienas“ pagaliau šią frazę sužinojo ir įsisąmonino, iškilo rimtas pavojus. Tas „kiekvienas“ pradėjo turėti savo nuomonę apie tai, koks turėtų būti „tikras/geras“ menas. Nenoriu būti labai banali, bet tai labai gerai atsiskleidė garsiosios „Krantinės arkos“ (1) atveju, kuomet visiški diletantai pradėjo pasisakinėti meno klausimais.
Bet nėra ko stebėtis, pamenu tokį anekdotą apie menininko profesiją: svarbiame susitikime pasisakyti buvo leidžiama skirtingų profesijų žmonėms, tarkim, fizikui, ekonomistui, inžinieriui ir menininkui; pirmųjų trijų pasisakymų visi klausėsi, nes nesijautė labai kompetentingi, bet kai menininkas kalbėjo, kalbėjo visi, nes šiuo klausimu nuomonę turėjo kiekvienas.

Nuo 2009 m. vadovaujate VDA tekstilės galerijai-dirbtuvėms „Artifex“, kurioje pristatote reikšmingų Lietuvos ir užsienio menininkų parodas. Papasakokite, koks yra šios galerijos profilis, kokius menininkus pristatote, kuo jums svarbi ši veikla?

Galerijos profilis yra profesionaliosios tekstilės menas ir dizainas. Tiesa, galerijos įkūrimo pradžioje tekstilės dizaino sritis atrodė itin perspektyvi (tai ir dabar yra gana neišnaudota niša Lietuvoje), tačiau dizaino krypties taip iki galo ir neišvystėme (tiesa, laikas nuo laiko būna ir tokių parodų). Kuo toliau, tuo galerijos veikla ėmė labiau konceptualėti. Man asmeniškai labai įdomu atrasti menininkų (ne tekstilininkų) kūrinių sąsajas (kad ir visai netiesiogines) su tekstile. Tekstilę Artifex galerijoje traktuojame labai plačiai, net ir pati informacija apie tekstilę gali tapti „pluoštu“ kūrybai. Kadangi pati dėstau Vilniaus dailės akademijoje, visada žiūriu į šią erdvę ir kaip į edukacinę vietą - visada norisi kviestis menininkus, kurie studentams būtų įdomūs ir autoritetingi. Kai kviečiame užsienio menininkus, dažnai po to jie dalinasi savo patirtimi su VDA studentais, veda kūrybines dirbtuves. Taip pat ši erdvė yra labiau orientuota į jaunus kūrėjus, čia jie ginasi baigiamuosius darbus, rengia parodas - nebijome, kad kažkas parodys ir kokią „nesamonę“, nebijome klaidų. Veikla galerijoje išties reikalauja gana daug laiko ir atsidavimo, tad jeigu tai nebūtų tekstilės galerija (srities, kurią aš išmanau), niekada nesiimčiau tokio darbo. Dirbu čia, nes tiek mano asmeninė veikla, tiek dėstymas VDA ir galerijos veikla yra labai glaudžiai susiję (nors šios sritys yra labai skirtingos: vadyba, pedagogika ir asmeninė kūryba). Dirbdama galerijoje tikrai labai daug visko išmokau: ir atsakomybės, ir bendravimo su žmonėmis, susipažinau su daugybe menininkų, o tai labai praturtino mano gyvenimą. Tiesa, paskutiniu metu jaučiu, kad reikėtų šią poziciją užleisti kažkam kitam, kas galėtų dirbti su naujomis jėgomis ir idėjomis. Norisi daugiau laiko skirti asmeninei kūrybai.

Dėkojame už atsakymus.

(1) V. Urbanavičiaus skulptūra "Krantinės arka" (2009) Neries krantinėje, Vilniuje.

 

Menininkas

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!