Kolekcija

Soft

Dalintis

Tekstilės menininkių šešetas: Indra Marcinkevičienė, Lina Jonikė, Vita Gelūnienė, Loreta Švaikauskienė, Jūratė Kazakevičiūtė ir Barbora Gediminaitė. Kapronas, veliūras, siūlas, plastikas, sinteponas ir veidrodinis atspindys – Soft“. Šis apibūdinimas verčiamas kaip minkštas, lengvas, nestangrus, tačiau menininkių kūriniuose egzistuoja daug daugiau prasmių. Menininkės kūriniais aprėpia platų temų spektrą, kuriam nepakanka vien tekstilės sąvokos - jos perfrazuoja, papildo sinonimų žodyną, bet dažnu atveju išdykavimas su tekstile - akivaizdus.

Baldų dizainerės Indros Marcinkevičienės kompozicija Stradivarijaus krioklys(2014 m.) susideda iš pano, kilimo ir suoliuko. Menininkė žinomumą užsitarnavo nevaržytais spalvų deriniais ir iškalbingomis kuriamų baldų istorijomis. Ryškiaspalviais audiniais aptraukti smuikai kompozicijoje „Stradivarijaus krioklys“ tarsi užsimaskvę instrumentai pokštauja pabėgdami iš muzikos į dailę. O gal būt atvirkščiai, audinys nerimdamas savame kailyje užgrojo ypatingo tembro spalvomis?

Unikalūs Loretos Švaikauskienės trimačiai tekstiliniaipano- veikiau skulptūros, nei tekstilės kūriniai.Menininkė juos atlieka pasitelkdama autorinę techniką, kuri leidžia sukurti unikalius akies apgaulę keliančius kūrinius. Jie nesuvokiami mąstant logiškai – prieš akis matai tarsi porcelianą, o lieti minkštą paviršių. Secesiniais raštais Loreta geba išreikšti įvairias nuotaikas ir medžiagiškumo pojūčius.

Linai Jonikei būdingas sąvokos tekstilė sluoksniškumas. Kūriniai kalba istorinio, lyčių, emocinio identiteto temomis. Jautrus, kaip impresionisto teptuko potėpis, siūlas spalvina prieš tai nufotografuotų nuotraukų fragmentus. Fotografijose Lina renkasi išsiuvinėti audinio, nuogo žmogaus kūnoar kitus fragmentus, sukurdama daugiasluoksnius kūrinių pasakojimus.

Vitos Gelūnienės kūrinysVienaragio medžioklė(2010-2011) trejus metus tradicine gobeleno technika austas rankomis. Fonui dailininkė pasirinko gobelenams būdingą augalinį motyvą, tačiau pirmame plane vaizduojamos šių dienų vyro ir nėščios moters figūros bei jų gyvenimiškascena, kurią patvirtina kamputyje įsitaisęs kūdikis ant naktipuodžio. Kūrinio pavadinimas – nuoroda į viduramžių ikonografijoje sutinkamą vienaragio atvaizdą – nekaltybės, tyrumo simbolį.

Jūratė Kazakevičiūtė kaprono formuoja realaus dydžio žmogaus figūras, papildydama tekstilės žanrą teatrališkumu. Jūratės lėlės, kupinos saviironijos, kartais zoomorfiškėja. Realių gyvenimiškų formų moterų kūnai, pridengti plonu peršviečiamu kapronu, byloja apie realius žmones, gal net tikresnius, nei akis pratusi matyti žurnaluose. Ši kompanija skleidžia nejaukią atmosferą tik tol, kol neprisijaukini tavęs akylai stebinčio personažo.

Barbora Gediminaitė tekstilės raštus kuria iš daugybės mažų veidrodinių paviršių kuriamų šviesos atspindžių. Šie atsiranda ilgai, meditatyviai kuriant šviesos atspindžių algoritmusir palaužiant neapčiuopiamą šviesą. Medžiagiškumas šioje kompozicijoje labai sąlyginis ir pastebimas neskubančiam stebėtojui. Žiūrovas, ieškodamas užkoduotos žinutės, įprastai ieško jos veidrodyje ir tik nuleidęs akis aikteli iš nustebimo, suvokdamas, kad stovi ant tekstilės meno kūrinio. 

Solveiga Gutautė

Kolekcija

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!