Komentaras

Ernestas Parulskis: meninės fotografijos kaina

Dalintis

Meninė fotografija (rinkos kontekste šitaip vadinu ne fotografijų stiliaus, amato priemonių ar kūrybinių ideologijų rinkinį), o fotoprodukciją, už kurią kolekcionieriai ar patyrę diletantai sutinka sumokėti sutartą kainą) savo kainodaros užuomazgas gavo XIX a. viduryje, perimant – arba – imituojant kito tiražuojamo meno, grafikos, sklaidos principus: vertingi tik pasirašyti, išspausdinti, prižiūrint menininkui arba paties menininko rankomis, riboto tiražo lakštai. Visa kita grafinė produkcija, pagaminta naudojant tą pačią klišę, bet virš paskelbto tiražo, menininkui neprižiūrint ar net jam mirus, vadinama originalo kopijomis ir vertės meno rinkoje neturi.

Fotografijoje tokia kainodarinė strategija ypač sustiprėjo XX a. viduryje, kai nuotraukos pradėjo gauti muziejinę aurą ir milžiniška kopijų gausa pradėta vertinti iš raritetinio originalo pozicijų. Nuotraukų originalumą – kuris suteikia svarbiausią kainos dalį – pradeda vertinti ekspertai, chemijos, procesų, stiliaus ir tamsaus kambario magijos žinovai. Tai, be abejo, konservatyvus, muziejinis ir klasikinis menotyrininkiškas žinoviškumas, suformavęs pagrindinius meninės fotografijos įkainavimo kriterijus, kuriuos greitosiomis ir aptarsiu.

Svarbiausias ir akivaizdžiausias iš jų – fotografo simbolinis kapitalas, kurį formuoja pasakojimas apie asmenybę ir kūrybą. Koreliacija su kaina čia yra pati paprasčiausia – kuo ilgesnė fotografo bibliografija, kuo didesnė jo kūrybos institucinė paklausa, tuo didesnė kūrinių kaina. Pavadinkim šį hipotetinį, jau mirusį fotografą – su sunkiu simboliniu kapitalu – Džonsonu, aktyviai kūrusiu, sakykim, nuo 1958 iki 1989 metų. Kaip dėliojasi kainos?

Pirmiausia reikia išstudijuoti nuotrauką. Svarbu viskas – kada padarytas kadras, ar nuotrauka telpa į Džonsono klasikinį kūrybos kanoną ar iškrenta iš jo? Kokia nuotraukos vieta fotografijos istorijoje? Kaip ji buvo interpretuota? Padarius tokią analizę, nutariam, vėlgi, hipotetiškai, kad rankose turim klasikinę, ne kartą reprodukuotą, mielai rodomą parodose, peizažinę nuotrauką. Džonsonas fotografavo dažniausiai peizažus, o jo reti portretai nėra labai vertinami.

Ar jau turim kainą? Dar ne.

Reikia atrasti kadro atspaudo datą. Pats kadras padarytas 1974-ais metais – šitaip užrašyta ant negatyvo archyve. Jei fotografas kadrą atspaudė pats arba asmeniškai prižiūrėdamas laboratorijos meistrus tais pačiais, 1974-ais metais, mes turime originalų vintažinį atspaudą. Bet tai nėra vienintelė galimybė. Fotografas galėjo sėkmingą kadrą atspausti 1980-ais metais, o gal ir prieš pat mirtį. Tuomet nuotrauka praranda vintažinį statusą ir tampa autorine kopija. Gali būti dar kitaip – nuotrauką atspaudė jo sūnus, irgi fotografas, praėjus keliems metams po tėvo mirties, padarydamas nebe autorinę, o paveldėtojų kopiją. Mes, apžiūrėję atspaudą, suprantam, kad jam pagaminti buvo naudojama ne Džonsono mėgstama platininė spauda, ir net ne sidabro spauda, o skaitmeninė spauda nuo nuskenuoto negatyvo. Apvertus reprodukciją pamatome Džonsono fondo spaudą – tai reiškia, kad tai yra nebrangus suvenyras, nepažeidžiantis autorinių teisių.

Kas atsitiktų, jei rastumėme tą patį kadrą, atspaustą autoriaus, bet be jo parašo? Kaina smarkiai krenta? Ne visuomet. Vieni fotografai savo kūrinių niekada nepasirašinėjo, tad būtų keista rinkoje atrasti tokio autoriaus nuotraukas su autografu, ir atvirkščiai – pedantiško kūrėjo fotografija be parašo gali tapti rimtu svertu, nuleidžiančiu kainos lygį.

Taigi, parašai yra svarbūs, bet ne patys įdomiausi nuotraukos kainos veiksniai. Didžiausią intrigą sukelia provenansas, kilmės ir gyvenimo istorija. Spaudai iš parodų, muitinių ženklai, galerijų ir aukcionų liudijimai gali identiškos serijos nuotraukų kainos ribas išplėsti dešimteriopai. Lygiai tas pats atsitinka ir su serijų formatais – didesnių nuotraukų tiražai buvo mažesni, ir, automatiškai, jos tampa brangesnėmis.

Tokia yra situacija, kalbant apie tradicinę meninės fotografijos rinką. Aš kartą pakartosiu nuotraukų įvertinimo gradaciją – nuo pigiausių iki brangiausių:

Palikuonių atspaudas

Nuotrauka, kurią atspaudė fotografo palikuonys arba kita grupė žmonių, valdantys fotografo autorines teises. Dažniausiai palikuonys turi teisę spausdinti nuotraukas savo nuožiūra ir ženklina jas specialiu fondo ar kitokiu ženklu.

Riboto tiražo palikuonių atspaudas

Fotografas arba jo palikuonys gali nuspręsti iš vieno negatyvo atspausti tik tam tikrą kiekį reprodukcijų. Atspaustas tiražas numeruojamas, pasirašomas arba paženklinamas palikuonių. Išleidus riboto tiražo atspaudų seriją, fotografas arba jo palikuonys nebeturi teisės kartoti to paties negatyvo ir tokio paties formato nuotraukų tiražą.

Autorinė kopija

Autorines kopijas iš seno negatyvo daro fotografas arba jo prižiūrimi meistrai. Autorinės kopijos signuojamos parašu ir dvigubu metų nurodymu – negatyvo sukūrimo ir pakartotinos kopijos atspaudimo.

Vintažinė nuotrauka

Tai nuotrauka, kuri atspausta tuo pačiu metu, kai buvo sukurtas kadras. Vintažinė nuotrauka nebūtinai sena: jei fotografas šiandien nufotografuoja kadrą ir jį operatyviai atspaudžia, jis pagamina vintažinę nuotrauką.

Sudėliojus aiškiausius punktus, verta aptarti negatyvų paradoksą, prisiminus gana šviežią Adamso atvejį.

Anselio Adamso, legendinio JAV fotografo peizažisto, mums lygintino su Janu Bulhaku, negatyvų istorija prasidėjo 2000 metais, kai statybininkas ir tapytojas-mėgėjas Rickas Norsigianas blusų turguje, gerokai pasiderėjęs, už 45 dolerius nusipirko 65 stiklinius negatyvus. Po dviejų metų statybininkas nutarė, kad negatyvai yra vertingesni, nei pirkimo kaina ir pasamdė finansų patarėją Arnoldą Peterį. Šis pareiškė, kad negatyvai yra ankstyvieji A. Adamso darbai, kurie, manyta, prapuolė per gaisro fotografo studijoje metu. Kitas ekspertas, Davidas W. Streets‘as, nustatė atrastų negatyvų kainą – 200 milijonų dolerių. Visa tai vyko 2010-ų metų vasarą. Žurnalistai nedelsiant pasičiupo naujieną – o kaip kitaip? Pirko už 45-is, dabar turi 200 milijonų!

R. Norsigianas netikėta situacija nedelsė pasinaudoti: sukūrė tinklapį ir pradėjo pardavinėti iš negatyvų padarytus atspaudus, prašydamas už tamsioje laboratorijoje padarytą nuotrauką 7500, o už skaitmeninę versiją – 1500 dolerių. Ir juk atsirado žmonių, kurie jas pirko.

Vasaros pabaigoje situacija išsigrynino. A. Adamso fondas, kuriame saugoma 44 000 fotografo negatyvų, atsisakė pripažinti atrastų negatyvų autorystę. Beje, tie tūkstančiai negatyvų jau vertė suabejoti ekspertų įvertinimu. Aritmetika nesudėtinga – jei 65-ios plokštelės vertos 200 milijonų, tai fondas disponuoja neįtikėtina (hipotetine, be abejo) beveik 150 milijardų dolerių vertės kūriniais? Tai – dešimties metų Lietuvos biudžetas – su sąlyga, jei metai sėkmingi.

Vėliau paaiškėjo, kad statybininko nusamdyti ekspertai fotografijos meno rinkoje nežinomi, o D. W. Streets‘o klaida akivaizdi. Jis šimtų milijonų sumą sugalvojo, vertindamas Sotheby’s aukciono rezultatus, kuriame A. Adamso polaroidinė nuotrauka buvo parduota už 772 500 dolerių. Bet ekspertas pamiršo, kad „Polaroido“ technologija gamina unikalias nuotraukas. Čia neįmanomas joks tiražavimas, todėl polaroidines nuotraukas reikia lyginti ne su fotografijos, ir net ne grafikos, o tapybos kainomis.

Taip pat paaiškėjo, kad net pripažinus A. Adamso autorystę, R. Norsigianas neturi teisės pardavinėti kopijų, nes autorinės teisės priklauso palikuonims iki 2054 metų. Istoriją finalizavo Oregono gyventoja Marion Walton. Ji, spaudoje pamačiusi R. Norsigiano platinamas kopijas, publikai parodė kelias identiškas nuotraukas. Bet padarytos jos buvo ne A. Adamso, o jos dėdės Erlo, kuris, kaip ir klasikas, mėgo fotografuoti Yosemite nacionaliniame parke. Šitaip 65-ių negatyvų kaina vėl grįžo prie teisingos 45-ių dolerių sumos.

Ši istorija išprovokavo daugelį ekspertų ir mėgėjų svarstymų – kaip visuomet, apie autoriaus teisių prigimtį, kolekcionavimo subtilybes bei istorinių fotografinių negatyvų vertę.

Visas šias įžvalgas irgi galima pateikti konspektiškai: vieni teigia, kad negatyvas yra tikrasis originalas, tad vertingesnis už atspaudus, kiti – kad tai tėra gamybinė klišė, būsimo kūrinio pagrindas, treti viską sustato į vietas: negatyvai vertingiausi muziejams kaip tiksliausi to meto liudytojai, o fotografijos vartotojams, mėgėjams, rinkikams ir kolekcininkams jie yra beveik nereikalingi ir beprasmiai.

Bet pasakojimo jėga yra labai stipri. Buvo 45 doleriai, dabar – mažiausia – 200, o didelįs – visi 2000.

Negatyvai ir atspaudai, atrodytų, yra modernizmo epochos reliktai, todėl, kalbant apie fotografijos kainodarą būtina kalbėti ir apie skaitmeninę fotografiją. Aš turiu vieną skaitmeninę meninės fotografijos nuotrauką. Ją nusipirkau skaitmeninio meno parduotuvėje, žymiausia šio pobūdžio prekyvietėje yra Sedition art. Ji 2011 m. įkurta buvusio Saatchi Art darbuotojo, todėl jos struktūroje matyti vienas pagrindinio tinklalapio bruožas: kūriniai čia skirstomi į kuruojamus ir įkeliamus atvirai. Panašumai tuo ir baigiasi. Kolekcininkas, kūrinį nusipirkęs iš Sedition, gauna savininko sertifikatą ir galimybę savo nuosavybę rodyti pasirinktame įrenginyje: kompiuteryje, planšetėje ar telefone. Jis negali jo turėti kaip fiziškai apčiuopiamo pavidalo, nėra net galimybės jį išsispausdinti. Bet savininkas turi teisę kūrinį skolinti parodoms (kartu su įrenginiu) arba vėl jį parduoti tame pačiame Sedition. Menininkų pavardės žinomos, o kainos nedidelės. Viskas pritaikyta nenorintiems išlaidauti snobams.

Sedition kainodara nesmulkmeniška – norėdamas patikrinti jų galimybes, buvau priverstas šiek tiek sumokėti ir nusipirkau, ilgai nesidairydamas, Damieno Hirsto paveiksliuką su drugeliais. Sumokėjau 7 eurus ir tapau šio autoriaus kolekcininku kartu su kitais keliais tūkstančiais žmonių. Po pusmečio platforma šventė savo vienų metų veiklos faktą ir visiems klientams padovanojo po 10 eurų, kuriuos išleidau Wimo Wenderso fotografijai, todėl dabar savo skaitmeniniame seife turiu du neblogus meno kūrinius. Retkarčiais patikrinu, ar jų kaina kyla. Ne, dar nekyla. Tai pat apžiūriu ir originalumo sertifikatus. Jie liudija, kad tiražuojamo meno rinkoje gamybos instrumentas neturi didelės reikšmės – pirkėjams visuomet reikės turėjimo įrodymo, geriausia – fiziniu pavidalu. Todėl šiandieniniams fotografams - mėgėjams, profesionalams, pinholininkams, lomografininkams, veidrodiniams analogoninkams, skaitmeniniams smartfonininkams negalima nepaisyti tradicijų – jiems  reikia bent kelis kartus per metus padaryti savo negatyvų ar failų reviziją, atrinkti geriausius kadrus, nusinešti juos į tamsias arba skaitmenines laboratorijas, parinkti geriausią archyvinį popierių, išspausdinti numatytą seriją archyviniais dažais, užrašyti tiražą, datą, pasirašyti ir saugiai padėti tarp kitų serijų. Kada nors jas kas nors, gal net pats fotografas, ištrauks ir parduos dėkingam meno mėgėjui.

Komentaras

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!