Komentaras

Martinas Kemblas (ART LABOR galerija, Kinija)

Dalintis

Martinas Kemblas (Kanada) yra kuratorius, šiuolaikinio meno galerijos „ART LABOR“ (Šanchajus, Kinija) įkūrėjas ir direktorius. Kultūriniu ir komerciniu Kinijos centru tituluojamame Šanchajuje įsikūrusi Kemblo galerija atstovauja vietos ir užsienio menininkams. Kalbiname Kemblą, kad sužinoti kur link šiandien vystosi Kinijos šiuolaikinis menas, kas formuoja jo identitetą ir kokius Kinijos menininkus vertėtų atidžiau stebėti.

Papasakokite apie savo karjeros pradžią. Ar Jūs visada domėjotės menu?

Aš užaugau apsuptas jo. Mano mama buvo meno agentė ir Kanadoje turėjo savo galeriją. Ji buvo ir menininkė, taip pat, kaip ir mano tėtis. Bet mane labiau domino scenos menai, todėl aš pasirinkau muziką ir teatrą. Neplanavau sekti savo mamos pėdomis į vaizduojamojo meno pasaulį ar užsiimti galerijos veikla, nors keletą metų dirbau jos galerijoje, kol galų gale neatsidūriau Kinijoje. Čia dirbau įvairius darbus, vaidinau filmuose ir tuomet, visai atsitiktinai, pasitaikė galimybė čia atidaryti galeriją. Tai nutiko prieš 6 metus. Niekada neplanavau čia atidaryti galerijos. Tai tikriausiai buvo viena iš rizikingiausių verslo investicijų.

Ar galite papasakoti apie savo galerijos profilį? Kokias meno rūšis, pagrinde, atstovaujate? Ir kas Jus skiria nuo kitų Šanchajaus galerijų?

Kinijoje egzistuoja labai savotiška meno rinka. Tik visai neseniai šiek tiek daugiau pradėta domėtis tarptautiniais menininkais. Mes esame viena iš pirmųjų galerijų, kuri pristatė bent pusę užsienio menininkų greta Kinijos kūrėjų. Iki mūsų labai nedaug galerijų eksponavo užsienio meną, buvo tik keletas agentų Pekine. Žinote, leidimų atžvilgiu, atvežti menininkų darbus iš užsienio yra labai brangu ir sudėtinga. Kinijoje gana sudėtinga muitų sistema, tikriausiai, panaši į Rusijos.

Mes esame gana atviri visiems menininkams. Aš turiu galvoje, kad tiesiog ieškome menininkų, kurie mano nuožiūra, pradeda kurti kažką įdomaus. Tai turi būti unikalu, kažkas, ko nepamatytum kitose galerijose. Mes stengiamės siekti orginamulo, dažniausiai, tiesiog patys būdami unikalūs.

Šanchajuje yra daug kitų galerijų, bet jos dažniausiai apsiriboja kinų menu. Taigi, šiuo atžvilgiu esame kiek neįprasti. Manau, mes negalėtume gyvuoti Pekine, nes nepritiktume mieste, kuris yra labai „kiniškas“.

Ar galite pakomentuoti Kinijos šiuolaikinio meno sceną? Ir tai, ką reiškia būti jaunosios kartos menininku? Aš atsimenu paskutinį mūsų pokalbį, kai minėjote, kad jaunoji menininkų karta bando atrasti save ir atsiplėšti nuo kopijuotojų stereotipo, atrasti, ką galėtų reikšti naujasis Kinijos menas. Ar tai vis dar vyksta?

Na, aš nepasakyčiau, kad likusi pasaulio dalis daug kuo skiriasi nuo Kinijos. Sakyčiau, kad tai, kas buvo kuriama Kinijoje anksčiau, galima būtų apibūdinti kaip Kinijos meną, nes jis tikrai buvo apie pačią Kiniją. Estetiškai, tai atitiko tam tikrus lūkesčius, pavyzdžiui - spalvas, kurias menininkai naudojo 90-aisiais metais, simboliniai vaizdiniai – tai buvo kinų menas. Tačiau po kiek laiko pasidarė nuobodu. Kinai nesistengia nuolat atsinaujinti. Nesupraskite manęs klaidingai, šalis keičiasi visą laiką, tačiau tuo pačiu metu ji ir nesikeičia. Kinija yra nuolatinė prieštara.

Kinijos menas linkęs į savirefleksiją. Pavyzdžiui, Ying Yefu kūriniai. Jis kuria labai estetišką, smulkią tapybą tušu. Jis yra vienas iš žinomiausių vietinių menininkų. Jo darbai turi Rytų Azijos ir savirefleksijos požymių, ypač dauguma jo ankstesnių kūrinių. Jo nauji darbai daugiau atspindi naują pasitikėjimo įgavimą Kinija. Tai nebe kritika Kinijai, o kalbama apie šalies status quo. Tai naujai atrastas nacionalizmas ir pasitikėjimas, kurio nebuvo prieš 10 metų, kai jie nuolat atsiprašinėdavo už savo veiksmus.

Į kokius jaunuosius Kinijos menininkus rekomenduotumėtė atkreipti dėmesį?

Yra keletas, kurie yra tikrai labai geri. Galima sakyti, kad Ying Yefu nėra labai gerai žinomas tarptautiniame meno lauke, tačiau čia jis tikrai populiarus ir, manau, yra labai ypatingas, tačiau autsaideris. Kinijoje meno pasaulis gana mažas. Iš tikrųjų yra tik keletas tikrai nepaprastų menininkų, į kurios verta atkreipti dėmesį. Sakyčiau, yra maždaug 30-40 menininkų, kuriuos reikėtų sekti ir kolekcionuoti.

Man taip pat patinka Shang Chengxiang iš Pekino, kurio parodą pristatėme praeitą vasarą. Zhang Lehua kūriniai pastaruoju metu yra baisūs, bet man patinka jo ankstesni darbai. Jis kuria edukacinius plakatus. Tinklalpyje www.guan-dian.org galima rasti nemažą galerijų sąrašą, o taip pat ir Kinijos menininkų sąrašą, į kuriuos tikrai verta atkreipti dėmesį.

Minėjote Ying Yefu, kuris yra savamokslis menininkas. Ar tai yra ko Jūs dažniausiai ieškote – netradicinio autsaiderių meno?

Taip, panašiai. Mes tikrai nedažnai rodome populiarų meną. Manau, kad šiuolaikinis menas visame pasaulyje dabar yra šiek tiek išsikvėpęs. Reikia surasti naują kryptį ar stimulą. Dauguma šiuolaikinio meno kūrinių dažniausiai kuriami kitų kūrybos pagrindu. Dėl to, dabar yra daug standartinių menininkų.

Kinijoje viena pagrindinių problemų yra tai, kad menininkai bando atrasti tam tikrą stilių ar kultūrą, bet tai dažniausiai išsivysto į gatvės stilių, kuriam trūksta konceptualumo. Manau, kad galima kurti kad ir pop-siurrealizmą, kuris gali atrodyti karikatūriškas ir paprastas, tačiau būti paremtas gilia mintimi ar istorija. Howie Tsui darbai yra geras tokio meno pavyzdys. Vasario mėnesį savo galerijoje eksponuosime jo darbus. Jis kuria tokius neįtikėtinus tapybos darbus tušu. Tai pop-siurrealistinės politinės karikatūros, bet kiekvienas darbas yra paremtas ilgais istoriniais tyrinėjimais.

Jeigu paklausite kito tos pačios kartos menininko: “Apie ką yra Tavo darbai?”, jis gali atsakyti, “Na… Aš nenorėčiau sakyti…”. Arba jie išeksponuoja žaislinio meškiuko nuotrauką, o kai paklausti jų, kodėl pasirinko žaislinį meškiuką, jie atsako: “Nes tai žaislinis meškiukas. Man patinka žaislai”. Iš tikrųjų jie tiesiog nesugeba paaiškinti savo kūrybos, nes neturi teorinio išsilavinimo. Jie neskaitė knygų apie meną, kai buvo jauni, jie tiesiog piešė karikatūras ir mažus eskizus. Jie buvo per daug užsiėmę studijuodami, įsimindami visokius beprasmiškus dalykus, tokius kaip komunistinė propaganda, istorija ir matematika, kurių jie niekada nepanaudos.

Visos Kinijos galerijos turi panašų skundą, kad sunku gauti kokybiškų kūrinių ir pakankamai jų. Jeigu randi menininką, kuris kuria kažką įdomaus, tuomet labai sunku sukurti pakankamai kūrinių, kad patenkinti rinkos paklausą. Tai vienas dalykas, prie kurio ciniškojo realizmo atstovai, kaip Zhang Xiaogang ir Yue Minjun, gerai prisitaikė. Šie vyrukai priklausė menininkų kartai, kuri dirbo gana sunkiai. Jie gyveno skurde ir jautė alkį, ir dėl to jie daug dirbo ir įkūrė didžiules studijas, nusisamdė daug asistentų. Jie sugebėjo patenkinti rinkos paklausą, prie jos prisiderinti ir tai leido investuotojams kolekcionuoti jų kūrinius. Jeigu žmonės negali įsigyti menininko kūrinių, jie praranda susidomėjimą. Menininkai, kurie sukuria 12 paveikslų per metus, toli nenueis, nes galerijos nori menininkų, kurie jiems įsipareigoja. Parodos kuravimas užtrunka ilgą laiką ir jeigu jie neturi pakankamai kūrinių, kuriuos galėtų parduoti, galerijai tai neapsimoka. Labai sunku apie tai kalbėti, bet ir tai yra tiesa.

Mano nuomone, menininkas niekada negali atsipalaiduoti, nes geriausių savo rezultatų nepasieksi atsipalaidavęs.

O kaip dėl galimybių jauniems menininkams atvykstantiems iš užsienio į Šanchajų? Ar yra kokių nors projektų? Ar galerijos pradeda kviestis daugiau užsienio menininkų į Kiniją?

Yra keletas meno rezidencijų. Yra „Red Gate“ galerijos rezidencija Pekine. Ji mokama, tačiau tai nėra taip brangu. Čia menininkams yra skiriama studija, o taip pat galimybė stbėti vietines amatų tehnologijas, galima žiesti molį ar panašiai.

Šanchajuje yra „Swatch Art Peace Hotel“, kuris siūlo 6 mėnesių residencijas visų disciplinų kūrėjams nuo šokėjų iki dailininkų, skulptorių, muzikantų, rašytojų. Iš viso vienu metu ten apsistoja apie 18 žmonių. Tai 5 žvaigždučių viešbutis, kuris yra prie Bundo su vaizdu į Pudongą ir horizontą, kuriame dominuoja „Oriental Pearl“, bokštas. Manau, kad tai geriausia rezidencija, kurią man teko matyti. Bet čia yra nemažai sąlygų. Viena jų - kad pasibaigus rezidencijai dar šešis mėnesius neleidžiama rodyti sukurtų kūrinių Šanchajuje. Sukurtus kūriniu turi išsiųsti namo. Yra ir kitų rezidencijų Šanchajuje.

Komentaras

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!