Menininkas

Ignas Maldžiūnas

Dalintis

In fact the conception of a trip without any objective and which is, as a result, endless, only develops gradually for me. I reject the picturesque tourist round, the sights, even the landscapes (only their abstraction remains, in the prism of the scorching heat). Nothing is further from pure travelling than tourism or holiday travel. That is why it is best done in the extensive banality of deserts, or in the equally desert-like banality of a metropolis – not at any stage regarded as places of pleasure or culture, but seen televisually as scenery, as scenarios.
(Jean Baudrillard, „America“)

Lėktuvas, į kurį ruošiatės lipti, netrukus pakils į dešimties kilometrų aukštį ir įveiks tūkstantį ar daugiau kilometrų. Po kelių valandų nutūps viename iš pasaulio miestų, kad atliktume tai, ką planavote alikti kelis mėnesius, o gal ilgiau. Koks Jūsų kelionės tikslas? Stambulas, Niujorkas, Antverpenas? Dalykiniai pietūs, muziejų lankymas, nuotykis? Ar dar atsiminsite šią kelionę po kelerių metų? Niekada istorijoje žmonės nekeliavo tiek daug kaip šiandien. Tačiau gali būti, kad jie keliauja ne dėl to, kad ieško pasikeitimų, o dėl to, kad žino - jiems grįžus, viskas bus kaip buvę. Galbūt tai ir skiria keliautoją nuo turisto. Manau, kad keliautojas niekada iki galo nežino, kur jo kelionė pasibaigs. Keliautojas keliauja tam, kad keliauti, patirti judėjimą erdvėje.

Ciklo „USA“ („Untitled Spaces of America“) autorius, fotografas, keliautojas Ignas Maldžiūnas savo kelionėje po JAV įveikė keliasdešimt tūkstančių kilometrų. Parodą, kuri vyksta Vilniaus tarptautiniame oro uoste, sudaro 60 juostiniu fotoaparatu atliktų fotografijų. Eksponuojami Malžiūno kūriniai papildo jo kelionių archyvą, kurį sudaro fotokadrai iš Kinijos, Indijos, Pietų Amerikos, Irano ir kitų įstabių pasaulio kraštų. „USA“ – ciklas, kuriame fiksuojamos urbanistinės JAV dykvietės. Pavadinimas sufleruoja, kad autorius atsiriboja nuo konkrečių vietovių socialinių ar istorinių kontekstų. Užfiksuotos vietos yra abstrakčios, todėl nuteikia stebėtoją ramiam ir nesuinteresuotam laikinumo, nykimo, transformacijos apmąstymui ir estetiniam tyrinėjimui.

Manau, visi sutiktų, kad fotografuojami objektai yra kažkuo savaime estetiškai patrauklūs. Sunku paaiškinti, kodėl apleistų vietų lankymas ir fotografavimas jau yra tapęs meinstryminiu kelionių tikslu ir kas taip hipnotizuoja stebint lėtai yrančius pastatus ir vietoves. Turbūt labiausiai veikia akistata su fatališkai gražiu visko laikinumu, su savaiminiu nykimu. Tokie vaiduokliški, šiek tiek mistiški, postapokaliptinius filmus primenantys vaizdiniai pažadina mūsų vaizduotėje sentimentalias laikiškumo refleksijas. Kita vertus, tokios vietos leidžia patirti netikėtumo emociją. Žmogaus sukurti objektai, netekę priežiūros, ima savarankiškai transformuotis – trupa dažai, ant stogų išauga medžiai, pro duris ir langus ima veržtis vijokliai ir krūmai, viduje apsigyvena paukščiai. Maloniai šiurpina tai, kokios gali būti tuščios ir tylios šios vietos, kažkada knibždėjusios žmonių.

Iš kitos pusės, Maldžiūno fiksuojami vaizdai kelia minčių apie miesto reiškinį ir žmogaus santykį su miestu. Tiesą sakant, miestas ir fotografija buvo susiję nuo pat jos atsiradimo. Fotografija padėjo išsamiai užfiksuoti miestų transformacijas nuo XIX a. iki mūsų dienų. Tačiau kito ne tik miestų veidai, bet ir jų reprezentavimo būdas menininkų kūryboje. Pavyzdžiui, XX a. pradžios menininkų kūriniai romantizuoja, idealizuoja gyvenimą mieste, iliustruoja žmonijos progreso, dinamikos, modernumo idėjas. Tačiau šiandien fotografijoje yra dažniau sutinkama miestietiškos gyvensenos kritika. Kalbant apie tai, amintyje iškyla didžiulių formatų Joel Sternfled JAV miestovaizdžių panoramos, kuriose fotografas atskleidžia žmogaus paveiktų landšaftų ironiją. Manau, kad Maldžiūno fotografijos panašiai rezonuoja šiandien aktualias urbanistinio audinio performavimo, viešųjų erdvių funkcionavimo temas. Jo fotografuojami irimo procesai atskleidžia, kaip šie urbanistiniai organizmai kvėpuoja, keičiasi, iš lėto juda, užimdami naujas teritorijas, apleisdamas senas arba lėtai išnykdami. Be kita ko, šie kūriniai turi ir tam tikrą edukacinį aspektą – liudija miestų mikroistorijas, primena, kad už kiekvieno iš šių objektų slypi individualūs ar kolektyviniai išgyvenimai.

Taigi, Maldžiūno paroda ne tik kursto vaizduotę, bet ir palieka įdomių klausimų apmąstymui keliaujant iš taško A į B. Poetiškai kalbant, šios kelionių fotografijos paliečia dar vieną judėjimo formą – laiko slinktį.

Papasakok, prašau, šio ciklo atsiradimo istoriją. Kodėl vengei rodyti JAV miestų knibždesį, žmones, kodėl norėjai užfiksuoti tas urbanistines dykvietes?

Mano kelionių fotografija prasidėjo nuo labai įspūdingų kultūrų - Indija, Iranas, Pakistanas. Vėliau ėmiau norėti kažko naujo. Pagalvojau, kad yra šalys, apie kurias mes labai daug girdim iš žiniasklaidos, sakykime, vedančios šalys. Suvokiau, kad aš nieko nežinau apie tai, kaip ten – Kinijoje, JAV, Rusijoje, vyksta kasdienis gyvenimas. Už Kiniją jau „atsiskaičiau“, parodą padariau. Dabar Amerika. Ir tada Rusija. Šias parodas visgi kažkas sies. Greičiausiai fotografuotų vietų pobūdis - tai vietos, kur niekas nevažiuoja, kurios įprastai visiškai nesudomina žmogaus.

Kuo ypatinga Tau buvo ši kelionė po Ameriką?

Amerika ypatinga tuo, kad ten yra daug erdvės. Gali ilgai važiuoti ir aplink – visiškai nieko. Tai labai gražu. Gali sakyti, kad mūsų Kuršių Nerijos kopos irgi nueina kaip į begalybę. Bet kūnas vistiek jaučia, kad tai yra pasienis. O Amerikoje susiduri su tūkstančiais kilometrų, kurių smegenys net nesuvokia. Och koks jaumas geras atsiranda...

Bet apskritai nelabai mėgstu identifikuoti vietų. Dažnai būna svarbiau fotografavimo momentas, o ne vieta. Tiesiog kitoje šalyje paprasčiau pastebėti įdomius dalykus, nes gali pažiūrėti į viską iš kitos pusės.

Kalbant apie laiko reikšmę, būna ir tokie momentai, kai pats organizmas yra mažiau arba daugiau pasiruošęs pasiimti.

Tos vietos, kurias fiksavai šiame cikle, buvo atsitiktinės?

Taip, čia kaip koks likimo tampymas už ūsų. Kažkada gana stipriai pajutau, kad vistik nuo mūsų ne tiek jau daug priklauso. Todėl nusprendžiau atleisti tas vadeles, nebandyti visko sukontroliuoti, visko sužiūrėt. Tada pamatai, kad viskas savaime gaunasi.

Miestas Tau – teigiamas ar neigiamas reiškinys?

Gyventi ir kurti man patinka tokiuose mažesniuose miestuose kaip Kaunas. Didmiesčiai traukia mažiau... Bet miestai man yra lygiai tiek pat gražūs kaip gamta. Visko reikia po truputį, turi būti balansas.

Visi XX amžiaus garsūs meno judėjimai, stiliai yra gimę miestuose. Ar sutiktum, kad menas ir miestas yra neatskiriami dalykai? Kad menui reikia daugiabalsiškumo, pliuralizmo, bendruomeniškumo, todėl tai iš esmės yra urbanistinis reiškinys?

Aš pats augau gamtoje, panemunėse. O iš ten - tiesiai į dailės gimnaziją, į dešimtą klasę. Man tai buvo labai didelis sprogimas. Tu sukaupi kažkokią savo energiją ir tada išsprūsti ten, kur žmonės mąsto panašiai, kaip tu. Tai man buvo labai didelis stebuklas. Jis tęsiasi iki dabar.

Tačiau manau, kad didžiausi meninikai yra ten, kur mes nesame net buvę ir užuodę. Čia pat Lietuvoje, Žemaitijoje, esu sutikęs tokių žmonių! Sakyčiau, kad jie yra tikrieji menininkai, nes man žodis menininkas reiškia žmogų, kuris turi kažkokią savastį, kad jis kitoks nei kiti. O jo savasties išraiškų gali būti milijardai...

Man žiūrint į Tavo kelionių vaizdus, peršasi tokia prieštara: be miestų negalime, bet per atostogas veržiamės kuo toliau nuo jų. Kaip manai, kas yra ta priežastis, kuri laiko mus miestuose?

Aš manau, kad miestai yra sukurti visiems patogiai gyventi ir tam, kad padėti mums benedrauti. Dėl to ir vyksta koncertai, vakarėliai, parodos. Miestai turbūt irgi yra stebuklas. Žmonijos sukurtas stebuklas. Fotografijomis tikrai nenoriu pasakyti, kad miestas yra labai blogai. Man žiauriai patinka miestai! Ir netgi didieji, kur jau tikrai jautiesi mažas! Buvimas mažu man labai šypseną kelia.

O apleistų miestų peizažai man sukelia žmogaus ir viso to, ką jis sukuria, laikinumo emociją. Man atrodo, kad mes gyvename ant dar vieno kultūrinio slenksčio. Ir aš žiauriai tikiuosi kad meilė, žmonių meilė vienas kitam nugalės! Kitu atveju, galvoju, kad įvyks visiška savinaika.

Pasaulyje yra daug žmonių, kurie palieka namus ir paskiria savo gyvenimus keliavimui. Kas verčia keliautojus judėti pirmyn? Kas tie žmonės, kurie nuolat keliauja?

Labai dažnai tokių keliautojų šeima būna įvairių tautybių: mama - tailandietė, tėvas – vokietis ir t.t. Jų namai būna išsimėtę po pasaulį ir neturi konkrečios vietos. Tokie žmonės daug lengviau priima keliavimą ir jie keliaudami gali laisviau jaustis.

Turbūt būna ir tokių, kurie tiesiog turėjo nelamingą, liūdną vaikytsę, nuo kurios jie nori pabėgt. Tiesiog praeityje jiems kas nors nepavyko.

Dažniausiai, jeigu sutinki keliautojus, jie vistik turi išsaugoję savo tautinį identiteo pagrindą. Bet dažnai jie būna taip ilgai atitrūkę nuo savo šalies, kad jie turbūt net bijo grįžti. Nes suvokia, kad jie turbūt užsimiršo tai, ką buvo ten sukaupę.

O kaip sau įsivardini namus? Ar tai sienos, kalba, šeima, kultūra, kas tai yra?

Kiekvienas žmogus turi formavimosi etapus. Pradžia, nuo gimimo iki mokyklos baigimo, yra pats instensyviausias etapas, kai susemi turbūt 90 procentų savo pasaulio. Vėliau gyvenime, ko gero, tik virškini tą pačią informaciją arba darai išvadas. Man atrodo, kad visa tai, ką užgyvenai per štai tą laikotarpį ir yra namai. Žmonės, maistas, oras, gamta, atsiminimai. Bet žmonės - visų pirma.

Ačiū už pokalbį!

Ana Čižauskienė

Paroda USA: Untitled Spaces of America Vilniaus tarptautiniame oro uoste vyks iki 2015 m. vasario 1 d. 

Menininkas

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!