Menininkas

Monika Žaltauskaitė

Dalintis

Viena garsiausių Lietuvos šiuolaikinių tekstilės menininkių, Monika Žaltauskaitė Grašienė, mano, kad tekstilė yra kiekvienam artima materija, leidžianti ją suprasti labai individualiai, o tekstilės galimybės yra dar visiškai neišnaudotos. Pokalbyje su menininke Art-Cart bandė sužinoti, kas sieja tekstilę ir mokslą ir kas lemia jos susidomėjimą šia medija.

Nuo studijų pradžios Taikomosios tekstilės katedroje esate įvairiapusiškai susijusi su šia meno disciplina – esate dažnai identifikuojama kaip tekstilės menininkė, dėstote tekstilės fakultete (VDA Kauno fakultete), kuruojate tekstilės meno parodas, jūsų kūryba atskleidžia platų tekstilės konotacijų ir technologijų lauką - akivaizdu, kad tekstilė jums daugiau nei kūrybos technika. Kokias tekstilės kaip medijos ypatybes išskirtumėte?

Tekstilė suteikia medžiagiškumo pojūtį, kuris yra artimas kiekvienam žmogui. Tai medžiaga, kuri gali turėti tiek fizines (šilumos, šalčio apsaugos), tiek ir mentalines (prisiminimo, atminties) savybes. Kiekvienas mūsų vienaip ar kitaip naudoja tekstilę kiekvieną mūsų gyvenimo dieną. Todėl tai yra bendražmogiška materija, galinti sujungti patirtis ir leisti ją suprasti individualiai.

Jūsų kūrinių idėjos neretai formuojamos remiantis tekstilės semiotinėmis reikšmėmis, konceptualiai įprasminant įvairius jos pavidalus, kuriant sąsajas su žmogaus fizinėmis/dvasinėmis būsenomis ar virsmo akimirkomis. Taigi, medija, kurią naudojate kūryboje, dažnai pati tampa jūsų apmąstymų objektu. Kaip formavosi toks žvilgsnis į tekstilę ir kas skatina skverbtis gilyn į jos reikšmių kontekstą?

Savo kūrybą pradėjau nuo paviršiaus formavimo idėjų. Paviršiaus, struktūros idėja visuomet lydi mano kūrybą. Tekstilė yra labai plati savo medžiagiškumo išraiškomis, todėl ir meniniai sprendimai per medžiagiškumą tampa svarbūs. Medija yra medija, tai yra tik forma išreikšti minčiai. Tačiau jos reikšmingumo negaliu nuneigti. Man patinka „knaisiotis“ siūlų spalvų santykiuose, sistemose kurių gali būti milijonai. Todėl ir šios medijos galimybės atrodo dar visai neišnaudotos. Kuo toliau, tuo gražiau ir įdomiau, kaip miške. Kai nesupranti - pasiklysti, kai žinai - eini tiesiausiu keliu arba mėgaujiesi ir klausai gamtos.

Kita atsikartojanti tema jūsų kūryboje - žmogaus kūnas ir jo fiziologija (ciklai „Kvėpavimas“ (2010), „Odos paveikslai“ (2007), „Kartos“ (2005), instaliacija „Absoliuti lygybė“ (kolaboruojant su B. Neverdauskiene, I. Kazakevičiumi; 2011), „Portretai“ (2009) ir kt.). Kas sieja šiuos du pastaruosius jūsų kūrinių motyvus?

Žmogaus kūno tema pradėjau nuo kūrinio „Kartos“, man buvo įdomi genetikos tema, informacijos, kodo perdavimas iš kartos į kartą, panašumo idėja. Man tekstilinė raiška, audimo ir audinio struktūra vienaip ar kitaip siejosi su žmogaus fiziologinėmis struktūromis. Stebėjau žmogaus odos, plauko struktūras per mikroskopą. Šie vaizdai paskatino sieti audeklą ir žmogų, sutapatinti audinį su antra žmogaus oda. Iš siūlių gijų sukuri vaizdą – šis principas galioja ir chemijoje, biologijoje, kur viskas turi vidinę struktūrą. Todėl tekstilė ir yra tokia įdomi - ji gali būti visaip sukonstruota, menininkas gali įvairiai kurti tekstilinę fiziologiją.

Viename interviu* minite kad didelės įtakos jūsų apsisprendimui studijoms akademijoje turėjo menininkė prof. Laima Oržekauskienė. Jūsų studijų laikmetis sutapo su jos vadovavimu katedrai ir pasižymėjo garsių tekstilės menininkių atsiradimu, naujo, konceptualaus požiūrio į tekstilės mediją atsiradimu. Pasak menotyrininkės Virginijos Vitkienės, šiuo laikotariu tekstilė atsikračiusi utilitaraus požiūrio įsiliejo į konceptualaus meno lauką. Kaip apibūdintumėte savo studijų laikotarpį, kokių turite atsiminimų apie jį?

Studijuodamos dalyvavome kuriant pirmąsias Kauno bienales. Kūrėme grupės projektus, aktyviai dalyvavome parodose. Su bendramoksliais važiuodavome į Venecijos bienalę. Tai tapo tradicija, kurią iki šiol palaikome. Labai intensyviai domėjomės tekstilės ir šiuolaikinio meno laukais. Gal tai ir paskatino pereiti į eksperimentų, naujų technologijų bandymą. Permąstyti tradicinės tekstilės suvokimą, imtis naujų idėjų ir peržengti nusistovėjusias normas. Pereiti prie minties, koncepcijos vystymo.

Šiuo metu ne tik užsiimate menine praktika, bet ir pati dėstote tekstilės katedros studentams, neseniai ėmėte jai vadovauti. Kokia jūsų nuomonė apie jauniausių tekstilės menininkų kartą, kokių naujovių, pasikeitimų pastebite jų santykyje su tekstilės medija?

Jaunoji karta, be abejo, naudoja daugiau tarpdisciplininių kūrybos formų, technologijų. Jie nebijo eksperimentuoti, kurti utopines idėjas. Kiekviena karta turi savo temas ir idėjas, nors kūrybiniai dalykai yra bendri. Visgi dažnai pasigendu pabaigusių absolventų ambicijų dalyvauti parodose.

Jau minėtame interviu** kalbate apie savo doktorantūros studijų objektą: „Studijuodama doktorantūroje pradėjau gilintis į tai, kaip menininkus veikia fotografinio vaizdo transformacija į kompiuterizuotą sistemą. Tyriau, kaip ir kiek kūrėjams, jų kūrybai įtaką daro šiuolaikinės technologijos ir kokį poveikį patys menininkai daro joms“. Naujos technologijos turi didelės įtakos ir tekstilės laukui, ką atsispindi jūsų kūryba - nuo pradžių kūryboje eksperimentuojate su naujosiomis tekstilės technologijomis, daugiausiai kuriate pasitelkdama skaitmeninio žakardinio audimo techniką, integruojate naująsias medijas. Kaip apibūdintumėte savo kūrybos santykį su naujosiomis technologijomis? Ar tai – atlikimo įrankis ar ir idėjų šaltinis?

Visais laikais menininkai naudojo naujausias technologijas, kadangi tai naujos kūrybinių ieškojimų galimybės. Man įdomus teminis rakursas - kaip menininkas gali įtakoti technologijas ir jų pažangą. Nutinka, kad turėdamas įgyvendinti, atrodo, neįmanomą idėją, jis patobulina technologiją. Manau, kad tai skaitina technologijų progresą. Ypač jei menininkas aktyviai dirba kolaboruodamasis su kitų sričių specialistais. Aišku, surasti partnerių koalaboracijai yra vienas iš sudedamųjų kūrybinių dalių, tačiau jei tai pavyksta - tai dalis sėkmės.

Esate atlikusi nemažai projektų, pagrįstų kūrybinės partnerystės, žiūrovų įtraukimo praktikomis (kūrinys „Skladukas“ (2009), „Kvėpavimas“ (2010), „Artumas“ (2010), paskutinis kūrinių ciklas, sukurtas dalyvaujant rezidencijų programoje Indijoje (2014)). Kas jus skatina imtis šių interaktyvių veiksmų?

Kūrybinėje partnerystėje aš labai vertinu procesą. Man jis atrodo labai svarbus, nes procese, o ne baigtiniame darbe surandi naujų perspektyvų. Rengdama projektą „Kvėpavimas“, supratau, kad turiu ekspoziciją daryti ligoninėje, kadangi parodinė erdvė šį projektą tiesiog užbaigs. Partnerystės projekto Indijoje visai neplanavau, bet gyvenimiška situacija pati pametėjo mintį, kad kultūrines patirtis reikia sujungti. Įdomiausia buvo tai, kad aš nežinojau, kas iš viso to išeis, tiesiog pasitikėjau siuvinio meistrais. Manęs kažkas klausė apie autorystę, nuosavybę ir panašiai... Tačiau kai kūrinį išleidi į pasaulį, jis jau ir nepriklauso tau, atiduodi jį vartoti, žiūrėti, analizuoti.

Ar galite įvardyti kelis vizualaus meno kūrinius, kurie turėjo didžiausią poveikį jums, turėjo įtakos jums ar jūsų kūrybai?

Man visuomet patiko Gerhardo Richterio tapyba, Annette Meesager kūriniai, kuriuose yra stipriai panaudojamas tekstiliškumo, medžiagiškumo jaumas ir šiuoalikiškos, estetiškos Roy Ikeda instaliacijos.

Gegužės mėn. dalyvaujate British Crafts Council organizuojamoje COLLECT meno mugėje Saatchi galerijoje. Papasakokite apie kūrinius „Marijos drapana“ (2015), kurie bus eksponuojami mugėje.

Kūrinių ciklą “Marijos drapana” inspiravo atsitiktinė istorija. Būdama Vytauto bažnyčioje Kaune, pastebėjau Marijos skulptūrą, kuri yra mažo formato, apie 35–40 cm aukščio. Marija buvo pavaizduota supintomis kasomis. Vėliau sužinojau, kad tai vienintelė skulptūra Lietuvoje, kurioje ji taip pavaizduota. Dvi surištos kasos yra nekaltybės simbolis. Išdidindama šios Marijos rūbą, kalbu apie žvilgsnį, kaltą - nekaltą… Jos marmure iškaltas draperijas vėl paverčiu audeklu, perkuriu istoriją iš naujo. Leidžiu žiūrovui žvilgsniu sekti detales, jas pastebėti, iš labai arti patirti vaizdą, kuris dažnai yra šventai padėtas ir yra sunkiai pasiekiamas. Kūrinį sufokusuodama į skulptūros detalės vaizdą, ją išdidindama ir išausdama, kalbu apie artumą - jausmų, vaizdo, įvykio. Tai yra vaizdas vaizde, draperija draperijoje.

Ačiū už pokalbį.

Jacytė A. Pasaulis, nuaustas iš talento ir jausmų. 
** Ten pat.

Menininkas

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!