Naujienos

M. Žaltauskaitės Grašienės paroda „Drapanos“

Dalintis

2016 m. sausio 31 d., 15 val. Pažaislio svetingumo komplekse Monte Pacis vyks Monikos Žaltauskaitės Grašienės parodos „Drapanos“ atidarymas. 

Audeklas yra pirmoji materija, susupanti žmogų ir sujungianti šilumos pojūtį ir aplinką. Jis apgaubia, sušildo ir nuramina. Tai lytėjimo materija, kuri lydi žmogų visą likusį gyvenimą. Taip prasideda audeklo ir žmogaus kelionė. Man norėjosi padaryti šį kūrinį tarsi uždangą, monumentalią ir gigantišką, uždengiančią neapykantą, skausmą, laiką, konfliktą. Stebėjau įvairiausius audeklus aplinkoje, kurie nuolat mus vienaip ar kitaip lydi, kadaise jau sukurtus kūrinius, kuriuose imituojami audeklai: skulptūrose ir paveiksluose vaizduojamus draperijų fragmentus perkuriu naudodama šiuolaikines audimo technologijas ir įpinu į juos savo asmeninę interpretaciją.

Siekiu atskleisti įvairius būvius - regėjimo, judėjimo, ramybės, užsklandos, pasislėpimo, kurie išreiškiami per draperijos motyvą. Kuriant šį darbą svarbi ne vien vaizdo transformacija, tačiau ir audeklo fizikinės savybės: paviršius, struktūra, medžiagiškumas, siūlų susipynimas, kuris gijomis sudėlioja vaizdą. Kūrinio pavadinime žodis „drapana“ - neatsitiktinis. Jis turi net neigiamą emociją: benamio, skurdžiaus, nusigyvenusio žmogaus rūbas, kartu labai daug išgyventas ir tarsi nuosava oda, be kurios negali įsivaizduoti savosios sąvasties. Dar drapana yra kažkas labai paprasto ir visiems labai elementariai suprantamo, neištaigingo, o kasdieniškai savo. Todėl Penelopei prie pakylėto nimfos įvaizdžio, priklijuoju „drapaną“, gretindama kasdieninį šiuolaikinio gyvenimo iššūkį, apmąstydama nuolankumo, ištikimybės, laukimo sąvokas šiuolaikinėje visuomenėje.

Parodoje pristatomi kūriniai iš trijų ciklų apie moteris: nimfa (Penelopė), šventoji (Švč. Mergelė Marija) ir karalienė (Viktorija). Visų šių skulptūrų iškaltos draperijos peraustos ir sugrąžintos atgal į audeklo pavidalą. Keistas sutapimas - visose jose surandu tarpusavio sąsajų. Penelopė buvo Odisėjo žmona, viena iš nimfų ir graikų dievo Pano motina, Marija buvo Jėzaus Kristaus motina, karalienė Viktorija, kaip manoma buvo nimfomanė (nuo žodžio nimfa). Man buvo svarbu išausti jų draperijų detales - tarsi iš naujo perkuriant, transformuojant laiką, suteikiant šioms ikonoms naują kvėpavimą ir šio laikmečio dvasią, permąstant vertybių skalę ir reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje.

„Penelopės drapanos“ įvaizdį pasirinkau stebėdama antikinę Penelopės skulptūrą Techerano muziejuje Irane. Ši skulptūra buvo be galvos, todėl visa žvilgsnio koncentracija buvo į nuostabiai marmure iškaltas drabužio draperijos klostes. Jos ir inspiravo permąstyti laiko, istorijos tąsą, audeklo svarbą ir sakralumą. Man buvo svarbu tarsi iš naujo perkurti, prikelti audinį, suteikti jam pirmapradę tekstilinę formą, raišką atskleidžiant idėją apie istorinės ir šiuolaikinės draperijos sampratą. Ištikimybės saugotojos rūbą perkūriau iš naujo, tarsi pradėdama istorijos ratą dar kartą, sudėdama savo patirtis.

Kūrinių ciklas „Marijos drapana“ yra iš atsitiktinės istorijos. Būdama Vytauto bažnyčioje Kaune, pastebėjau Marijos skulptūrą, kuri yra mažo formato apie 35 – 40 cm aukščio ir ji buvo su kasytėmis. Vėliau sužinojau, kad tai vienintelė Šv. Mergelės Marijos skulptūra Lietuvoje, kuri yra su kasomis. Dvi surištos kasos yra nekaltybės simbolis. Išdidindama šios skulpūros Marijos rūbą, kalbu apie žvilgsnį, kaltą - nekaltą… Jos marmure iškaltas draperijas vėl paverčiu audeklu, perkuriu istoriją iš naujo. Leidžiu žiūrovui žvilgsniu sekti detales, jas pastebėti, prisiartinti vaizdą, kuris dažnai yra šventai padėtas. Kūrinyje fokusuodama vaizdą, didindama ir išausdama vėl kalbu apie artumą, jausmų, vaizdo, įvykio. Tai yra vaizdas vaizde, draperija draperijoje, jausmas jausme.

„Karalienės drapaną“ sukūriau po to, kai Karalienės Viktorijos skulptūrą pamačiau Mancesteryje, Didžiojoje Britanijoje. Ji oriai sėdėjo pagrindinėje miesto aikštėje apsigaubusi įspūdingo dydžio mantija. Tos drapanos didybė dar ir šiuo laiku atspindi imperatorišką galią. Taftos audinio sunkios klostės iškaltos skulptūroje perteikia to laikmečio (19 amž.) dvasią - nepajudinamą ir amžiną karalienę. Jos drabužis – prabangos, stabilumo, pasitikėjimo garantas, užklojantis visas nuodėmes ir skelbiantis: štai aš, jūsų karalienė, žavėkitės manimi.

Monika Žaltauskaitė Grašienė

Prieš parodos pristatymą, 14 val. įvyks pirmasis HORTUS CONCLUSUS Gyvų Pažaislio istorijų ciklo susitikimas - paskaita apie LDK istorinius gobelenus. Paskaitą skaitys Vilniaus Dailės Universiteto dailės istorijos ir teorijos profesorė dr. Ieva Kuizinienė, menotyros daktaro disertaciją apgynusi tema „XVI-XVIII a. gobelenai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje“. Profesorė papasakos apie istorinę tekstilę, gobelenų vaidmenį didikų politiniame ir kultūriniame gyvenime, o taip pat apie LDK didikų Pažaislio vienuolyno fundatorių Pacų turėtus gobelenus. Kokios žinios ar net giminės paslaptys paslėptos istoriniuose gobelenuose? Gal asmeniniai ar šeimos gobelenai vėl taps madingi? Gal turite daugiau klausimų? Atvykite sausio paskutinį sekmadienį ir užduokite juos dailės istorijos profesorei dr. Ievai Kuizinienei.

 

Naujienos

Kūrinys "" pridėtas į Jūsų "" kolekciją

Jūsų krepšelio sesija baigėsi.

Išsaugokite pakeitimus!